REK konferencija. Apie Jono Gervės evoliucijos teoriją. Vygintas Pozniakovas. 2 d.

REK konferencija. Apie Jono Gervės evoliucijos teoriją. Albinas Rimgaila 1 d.

REK konferencija. Vygintas Pozniakovas. Matomi ir nematomi pavojai (9.2)

REK konferencija. Vygintas Pozniakovas. Matomi ir nematomi pavojai (9.1)

Apokalipsė prasidėjo jau senai. Temos tęsinys apie Jono Gervės evoliucijos teoriją

Rusijoje gyvenęs ir dirbęs lietuvių mokslininkas akademikas Jonas Gervė (1939-2003 m.) prieš keturis dešimtmečius iškėlė sau užduotį – sujungti visą žmonijos dvasinį ir mokslinį palikimą į vieningą dialektinę koncepciją. Vieninga Jono Gervės dialektinė koncepcija apima bendrinius Visatos sąrangos principus ir, anot jo paties, suteikia aiškų supratimą apie žmogaus ir gamtos sąveiką bei evoliuciją. Visa informacija, kurią akademikas surinko per savo darbo karjerą yra kruopščiai patikrinta ir ištirta remiantis fizikos, chemijos, matematikos dėsniais. Jūsų dėmesiui antroji pokalbio su Jonu Gerve dalis. Originalus tekstas svetainėje www.gervi.name .

(Toliau: Ž- žurnalistas; JG – Jonas Gervė)

Ž. Dabar, kaip jūs sakėte, žmonija atsidūrė ties paskutiniu slenksčiu. Toliau išeiti į kažką bekraščiai mažą – nėra kur. Šioje bekraštėje būsenoje gyvybės nebus, jei mes nepradėsime kurti save iš vidaus.

JG. Būtent su tuo yra susiję žmonių dingimai. Įvyksta koncentracija ir žmogus prasmenga į bekraštį mažą, tuo pačiu prapuldamas iš mūsų pasaulio. Taip, žmogui, jeigu jis nori išgyventi, reikia papildomai vystytis ir pagal visus parametrus surinkti save visuose lygiuose, pastatyti trūkstamas energetines struktūras taip, kad galėtų jos tinkamai atspindėti visą pasaulį.

Ž. Atsiprašau, bet Jūs taip laisvai kalbate apie energiją, jos lygius, lyg tai būtų savaime suprantama, žvelgiant į tai paprasto žmogaus akimis. Tačiau tuo, ką ekstraseansai vadina „matymu“, daugelis žmonių pasigirti negalėtų. Kas su jais atsitiks?

JG. Paskaitose aš visuomet pabrėžiu, jog norint papildomai išsivystyti, visiškai nebūtina turėti vidinį matymą, nes valdyti šį procesą galima kitaip, per sąmonę, protą, intelektą. Absoliučiai kvailų žmonių nebūna.

Ž. Savo paskaitose Jūs ne tik filosofuojate. Laisvai operuodamas fundamentiniai mokslo dėsniais, dialektikos požiūriu skatinate žmogų visai kitaip įvertinti savo pačių galimybes, vaidmenį, kurį jam skyrė gamta. Kaip vis dėl to pavyko Jums išeiti į moksliškai pagrįstą mūsų pasaulio vystymosi sistemą, turint omeny visą jo daugiaprasmiškumą?

JG. Kiekviena mokslo žinia turi savo kryptį. Pavyzdžiui Pavlovo mokslas buvo orientuotas į sąlyginių ir nesąlyginių refleksų tyrimą. Tačiau pagal tai traktuodami žmogaus psichiką, mes nustojome galvoti apie sielą, o sąlyginiai refleksai buvo pradėti vadinti nervine veikla. Tokio mokslo rezultatas buvo toks: tyrėme smegenų žievę, tuo tarpu visa tai, ką gamta per milijardus metų sukaupė po žieve ir smegenų centre, taip ir liko neaišku. Arba imkime reliatyvumo teoriją. Pagal A. Einšteino interpretaciją, niekas negali judėti greičiau už šviesąį. Bet atsiprašau, kur šiuo atveju dėjosi mintis – substancija, akimirksniu galinti pasklisti labai dideliais atstumais? Mintis iš viso buvo išmesta iš mūsų žodyno. Tai buvo labai naudinga tiems, kas gynė sąlyginių refleksų poziciją, ir tokiu būdu apribojo daugelį žmonių. Iki šiol jokiame oficialiame moksle nėra jokios apibendrintos koncepcijos apie žmogaus vietą ir vaidmenį gamtoje. Paskaitose aš parodau, kad žmogus – ne atvežta iš kažkur gyvybė ir jos niekas nepagamino. Mes šioje planetoje esame savi ir prieš milijardus metų atsiradome nuo vienos tos pačios ląstelės. Visos šios žinios buvo gautos per 20 metų trūkusius tyrimus, kuriuos vykdė didelė skirtingų sričių mokslininkų grupė. Visos sukauptos žinios buvo apibendrintos į vieną žmogaus evoliucijos teoriją. Buvo panaudoti kontaktai su nežemiškomis civilizacijomis, dirbo kontaktuotajai, galintys susikalbėti su augalais, gyvūnais, akmenimis (kitaip tariant, galintys gauti informaciją iš bet kokio daikto). Visa gauta informacija buvo kruopščiai tiriama, ieškant papildomų įrodymų, remiantis fundamentinėmis fizikos, chemijos, matematikos ir daugelio kitų mokslų žiniomis. Bet kokia informacija gamtoje užsirašo ir ji negali būti ištrinta. Klausimas kyla tik toks: kaip ją atgaminti.

Kas tapo pirmuoju principu žemėje? Pasirodo – pačios gyvybės atsiradimas. Ir tai užrašyta akmeniniame vandenyje (kuris yra bet kokiame akmenyje ir tai žmonės žinojo labai senai). Tam tikrose temperatūrose, pavyzdžiui, 80 laipsnių C, vanduo iš akmens išgaruoja. Tačiau kai chemikai įkaitino pavyzdžius iki 800 laipsnių C, iš akmenų pradėjo lašėti vanduo. Nors vandens savybės ir sudėtis skyrėsi nuo jūros ar upės, paradoksalu pasirodė tai, jog akmens vandens sudėtis atitinka žmogaus limfos sudėčiai, kuri organizme teka iš apačios į viršų. Kai į tokį vandenį mokslininkai įlašino biologinio tirpalo, tai po kurio laiko, jame pradėjo daugintis mikrobai. Vadinasi akmenyje yra gyvybė. Tuo tarpu jūros vanduo, pagal savo sudėtį atitinka žmogaus kraujo plazmą. Medikai pabandė vietoj plazmos į kraują įvesti jūros vandenį ir tokie bandomieji liko gyvi.

Tačiau grįžkime prie anksčiau užduoto klausimo. Pažiūrėkime, kaip vystėsi pasaulis. Dėl kažkokių priežasčių materija pradėjo atsiskirti nuo begalybės, atsirado kūnai – sistema pradėjo evoliucionuoti, praeidama labai ilgus vystymosi etapus, kurie skaičiuojami milijardais metų. Pasaulis išsivystė į kažką bekraščiai didelį ir susidėliojo į bekraščiai mažą iki labai subtilių lygmenų su užduotimi – išeiti į visišką nulį. Šitą principą išskyrė gamta remiantis dialektikos dėsniais. Dėsniai yra keturi. Viename iš jų, šalia vienybės, buvo išskirtas priešingybių kovos principas ir jis, pasirodo, buvo svetimas pasaulio sąrangai, turint omeny tai, kad mes gyvename dvilypiame pasaulyje, kur kiekviename žmoguje yra suvienyti moteriškas ir vyriškas pradai. Vadinasi mes turėtume kalbėti apie vienybę ir priešingybių evoliuciją. Tačiau vis dėl to tai irgi filosofija, o mus domina dėsnių veikimo mechanizmas su konkrečiais skaičiais ir formulėmis.

Prieš 2-3 šimtus metu mokslininkai tyrę paprastus skaičius jautė, kad už jų stovi kažkokie dėsningumai. Bet tuo metu Hegelis dar nebuvo suformulavęs dialektikos dėsnių. Pasirodo, kad jeigu natūralią skaičių seką susuktume į spiralę, pamatytume, kad augant kiekybei, keičiasi ir kokybė. Viskas turi savo vietą. Spiralė – tai vystymasis ir užfiksuotas žingsnių skaičius, kuriuos reikia pereiti. Visas pasaulis vystosi pagal simetrijos išlaikymo dėsnius, kurių esmė – tetraedras, gimdantis platoniškų kūnų atmintį. O šitie dėsniai, vykstantys per judėjimo mechanizmus, matematikų jau senai buvo aprašyti.

Paprasčiau kalbant, pasaulio ir žmogaus evoliucija ne nuo lubų nukabinta madinga hipotezė, o viso labo esminių gamtos dėsnių, kokie tik buvo mokslininkų atrasti, apibendrinimas.

Fundamentalūs ir kruopštūs per paskutinius kelis metus atlikti tyrimai sako, kad žmogus – pati universaliausia būtybė. Ir jai lygių nėra. Būtent sukurti tokį žmogų sugalvojo gamta ir dėl to 850 metų jį pirmiausia ir pradėjo kurti. Mes prasidėjome nuo ląstelės. Iki jos buvo kitas lygmuo: protonas, elektronas, daugybė branduolinių kombinacijų. Po to atsirado cheminiai elementai, jungtys, mineralai ir tik paskui – ląstelė. Praeidamos didelį evoliucijos kelią ląstelės, išsivystė iki žmogaus. Judėdamas į viršų ir atsiradęs pagrindinėje Absoliuto vystymosi ir koncentracijos kryptyje, žmogus pradėjo disponuoti maksimalia informacija ir unikalia energija. Žmonija jau senai išėjo į šį lygmenį. Yra paleontologiniai duomenys apie tai, kad dinozaurų laikais gyveno būtybės, išsiskyrę iš kitų. Jie, žinoma, smarkiai priminė dinozaurus, tačiau pagal ūgį – buvo tokie kaip mes. Jie vaikščiojo dviejomis kojomis ir neturėjo uodegos.

Iki šių dienų žmonija vystėsi laipsniškai. Kažkas nesipaišęs į evoliucinį procesą liko istorijoje. Tai pitekantropai, nendertaliečiai, kromanoniečiai. Bandant suprasti, kas mes iš tikrųjų esame, mums tyrėjams, teko ne kartą pereiti vadinamąjį laiko regresijos kelią, t.y. judėti atbuline eiga. Šis metodas gerai pažįstamas tiems, kas mato sferiniu matymu. Pasirodo, kad žmogus pilnai save pradėjo suvokti prieš 3,5 milijonus metų. Jis buvo universalus ir gyveno harmonijoje su Gamta (ji buvo kitokia). Jis nekonfliktavo su kitais gyvūnais ir turėjo tai,ką mes dabar jau praradome – galėjo gauti informaciją iš bet kurios būtybės ar substancijos. Pirmasis ledynmetis įvyko apie milijoną metų atgal. Tačiau tuomet kažkas įvyko ir vietoj žmonių atsirado sinantropai. Dabartiniam žmogui – 32 tūkst. metų ir jis kur kas silpnesnis už tą, kuris gyveno prieš milijoną metų. Kur gi žmogus buvo dingęs visą tą laiką?. Būtent tada įvyko vieningos žmonijos išskirstymas į dievus ir titanus. Pirmieji išėjo, o antrieji – liko. Apie tai kas vyko šituo periodu, galima rašyti romanus.

Legendos mums kalba apie tai, kad hidros, vampyrai ir panašūs į juos monstrai – buvę titanai. Žmogaus istorijoje prasidėjo žvėrių periodas. Tačiau dievus gali įveikti tik žmogus ir prieš 32 tūkst. metų prasidėjo palaipsninis žmogaus atstatymo procesas. Tie, kurie kažkada išėjo, harmonijos neturėjo. Savo likimą jie turėjo kurti priklausomai nuo to, kas gyveno žemėje. Dievai bandė grįžti į žemę, tačiau ji jų nepriėmė. Maža to, jie negali grąžinti atgal savo šaknų, jie gali užimti tik mūsų šaknis.

Visa tai, kas egzistuoja aplink mus (ekstrasensai tai mato) yra ne kas kita, o kažkada sukurtos žlugdymo sistemos dalis. Todėl šešis tūkstančius metų mus bando sunaikinti. Įsivaizduokite, kiek energijos gali išskirti žmogus, jeigu šiandien pas jį energosistemos subtilumo lygis siekia 10 minus 70-tame laipsnyje. Būtent su tuo yra susijęs keistas žmonių dingimas. Juos pasiima nežemiškos civilizacijos ir, audodamos žmonių energetiką, jos koreguoja savo planetų būseną. Mus bando profanuoti pačiais įvairiausiais būdais, suteikia įvairią informaciją, o iš tikrųjų siekia žmogų paversti biorobotu. Ir, priklausomai nuo to, ką jie paima, žmogus gali papulti į psichiatrinę ligoninę arba tapti dailininku. Galiu pateikti pavyzdį, kuris nesenai įvyko šalia Norilsko. Į mus kreipėsi vieno dingusio jaunuolio tėvai. Po 50 dienų, kai tėvai mintimis paleido situaciją ir išvyko atostogauti, berniuko lavoną rado nedideliame, anksčiau kruopščiai ištirtame ežeriuke. Gydytojai buvo šoke: vaiko kūno spalva buvo rožinė, išplėštos kepenys, išskaldyti stuburo diskai, tačiau nei lavondėmių, nei nubrozdinimų nnebuvo. Jeigu jis būtų patekęs į sniego laviną, jo plaučiuose būtų rasta sniego, bet ne vandens. Ištyrus kūną tapo aišku, kad buvo kažkas išnaudojo išorinę berniuko energijos dalį, o centrinę paliko.

Ž. Jeigu mus bando sunaikinti, tai išeitų taip, kad apokalipsė neišvengiama?

JG. Iš esmės apokalipsė prasidėjo jau senai. Mūsų supratimu tai ne vienkartinis ar momentinis įvykis. Pasaulio istorijos žvilgsniu – tai trumpas, akimirkos trukmės procesas. Netgi teologija neįžvelgia laiko ilgumo, jei žvelgtume nuo dabar į milijoną metų atgal. Mes šiuo metu esame aštuntame (po begalybės vystymosi pradžios), apjungiančiame etape, kurio trukmė 18,3 milijardai metų. Šis etapas jungia ir žvaigždžių, ir fizikinį-materialų pasaulį. Mums buvo išpranašauti 2003 metai, kaip bet kokių ciklų pabaiga. Prasidėjo dviejų susipynusių judėjimų pasikeitimas ir vienas turi pakeisti kitą. Apie tai, kad į žemę ateis galingas energetinis srautas ir sukels visoje biosferoje intensyvias mutacijas, buvo aišku dar 1985 metais. Ir iš tikrųjų šis procesas jau prasidėjo.

Paimta iš www.kvantinemagija.lt

Mistika reikalinga tam, kad galima būtų meistriškai slėpti tiesą

Apie akademiką Joną Gervę (1939-2003 m.) bei jo darbus daugiau galima sužinoti užsienio šaltiniuose, negu Lietuvos. Nors mano įsitikinimu, jo pavardė pelnytai turėtų būti šalia tokių tautos šviesuolių, kaip Vydūnas ar Čiurlionis, deja, mūsų šalyje jis net nėra pažįstamas akademiniuose sluoksniniuose, o ką jau kalbėti apie eilinius žmones. Tuo tarpu buvusioje SSRS erdvėje bei Vakaruose jis buvo ir tebėra pakankamai žinomas žmogus, kuris perėjo visą nelengvą mokslininko, tyrusio mūsų realybės ištakas ir jos struktūrą, kelią.

Per savo mokslinę karjerą jis prisilietė prie tokių dalykų, per kuriuos galima prieiti prie fundamentalių materijos valdymo svertų. Ir šių dalykų Jonas Gervė, kol buvo gyvas, mokė žmones. Iš kelių šimtų valandų paskaitų, kurias galima rasti internete, peržiūrėjau tik kelias dešimtis ir to pakako, kad susidaryčiau apie jį kontraversišką nuomonę. Iš vienos pusės – prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą, paprastos internetinės pažinties su šio mokslininko darbais nepakanka. Viena aišku – jo indėlis į Pasaulio ir Žmogaus suvokimą yra unikalus ir turi būti prieinamas plačioms masėms.

Radęs autentiška šaltinį internete www.gervi.name nutariau šiek tiek atpasakoti tai ką spėjau perskaityti, juo labiau, kad rusų kalba daug kam dabar nėra įkandama. Žemiau "prikabinau" kelias J. Gervės Evoliucijos teorijos paskaitas. Visas jas galima rasti minėtoje svetainėje.

Jonas Gervė gimė Lietuvoje, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių atsidūrė Igarkoje. Lietuvių tremtinių vaikas baigė Leningrado kalnakasybos institutą. Nuo 1970 metu jis iškėlė sau užduotį – sujungti visą žmonijos dvasinį ir mokslinį palikimą į vieningą dialektinę koncepciją.

Vieninga Jono Gervės dialektinė koncepcija apima bendrinius Visatos sąrangos principus. Ši koncepcija, anot jo paties, suteikia aiškų supratimą apie žmogaus ir gamtos sąveiką. Koncepcija apima pagrindinius evoliucijos dėsnius. Visa informacija, kurią akademikas surinko per savo darbo karjerą yra kruopščiai patikrinta ir ištirta remiantis fizikos, chemijos, matematikos dėsniais. Jis sakydavo, jog Visatos sąrangos ir žmogaus pažinimo procesas stokojo paprasto dalyko – vieningos teorijos apie tai, kaip sukurtas pasaulis. Biblija, šventi raštai sako vieną tiesą, mokslas – kitą. O kur tas bendras vardiklis? Todėl žmogui visuomet lieka aktualus klausimas apie jo paties vietą Visatoje. Teorijų apie žmonijos ir pasaulio pabaigą prikurta daug, bet žemė vis viena sukasi aplink Saule toje pačioje vietoje.

Kaip ten bebūtų, žemė niekur nedings, nesudegs ugnyje. „Paprasčiausiai nėra jėgų, kurios tai galėtų padaryti“, - sakė J. Gervė. Kai kam toks posakis dar prieš 10 metų galėjo pasirodyti per aštrus, tačiau jau tuomet jis sakė, kad „žmogus gali viską“ ir jis turi prisiimti atsakomybę ir valdyti gamtos procesus. Ir šiuo požiūriu, žmogaus galimybės yra kur kas didesnės, kur kas galingesnės, negu tos, apie kurias kartais galime perskaityti mokslinės fantastikos kūriniuose.

Tačiau žmogus, pasak J. Gervės, nežino, kaip tinkamai realizuoti savo beribes galimybes. Juk žmogui daug tūkstančių metų buvo kalama į galvą, kad jis Dievo vergas, kad jis yra genetinių eksperimentų, kuriuos atliko nežemiškos civilizacijos, produktas. Ir tik dėl savo humaniškumo tos nežemiškos civilizacijos esą dar vis nesunaikina žmogaus ir leidžia jam gyventi. O gal žmogus yra neprotingas visatos vaikas, kuriam pavyko padaryti kažką unikalaus ir daugiau jis nieko nėra užsitarnavęs? O su žmogumi kažkas žaidžia slėpynes, užrišdami jam akis ir ausis. Žmogų „tie kažkas“ vedžioja už ausų, už nosies, kaip kam patinka, mėgindami įtikinti, jog Žemėje jis yra svetimas ir, kad apskritai Žemei žmogus nereikalingas. „Bet ar taip yra iš tikrųjų“, - klausdavo mokslininkas ?

Tikėti kažkuo, ar netikėti, kiekvieno asmeninis reikalas. Galimybė pasirinkti savo kelią – žmogaus teisė. Teisė rinktis suteikia galimybę palyginti kokie keliai gali atvesti link pozityvių pasikeitimų. Vadinasi turi būti nubrėžtas kelias į būsimą gerovę, o taip pat ir būdai, kaip ją pasiekti. Dėl to, pasak J.Gervės, būtina aiškiai skirti tikinčius ir žinančius. Rusų kalboje yra du žodžiai „веруют“ ir „верят“, kurie lietuvių kalboje reiškia tą patį - „tiki“. Tačiau vienu atveju tai reiškia, jog „tiki nesvarstydami ir nediskutuodami, nes ausys ir akys uždarytos“, o antruoju reiškia, jog „tiki, nes gali palyginti, analizuoti, intuityviai jausti“. Tuo tarpu žinojimas reikalauja griežtų kriterijų, pagal kuriuos viską galima patikrinti.

Kaip sako pats mokslininkas, per pastaruosius kelis šimtmečius žmonija sukaupė daug žinių, kai kas liko kaip praėjusių tūkstantmečių palikimas, todėl visa kas atrandama nauja – tėra tik pamiršta sena. Savo evoliucijos teoriją Jonas Gervė grindžia griežtais, formalizuotais kriterijais ir pagrindiniais dialektikos principais. „Prieš tai, kaip pradėti nagrinėti dialektinius Visatos vystymosi dėsnius, būtina pakalbėti ir apie teorijas, kurios žmonijai padarė daug žalos“, - sakoma svetainėjewww.gervi.name.

Viena iš tokių yra I.Pavlovo sąlyginių refleksų teorija. J.Gervės nuomone, tobuliausia ir labiausiai organizuota (o ne veikianti sąlyginių refleksų principu) yra centrinė žmogaus smegenų dalis. Tuo pačiu ji yra labiausiai neištirta, nors būtent šioje dalyje slypi milžiniška jėga, galinti ne tik pakeisti bet kokių procesų tėkmę žmogaus organizme, bet ir išoriniame pasaulyje.

Kita teorija, kuri daro daug žalos – tai A.Einšteino šviesos greitis vakuume. Ir vėliau atsitiko taip, kad mokslininkų, kurie bandė paneigti šią teoriją, darbai buvo ignoruojami. Dėl to buvo prarasta 100 metų ir mokslas nepasistūmėjo šiuo požiūriu nei per žingsnį iš mirties taško. O gal tai buvo sąmoningai daroma? Nes šios paradigmos pakeitimas pareikalautų ir atsakomybės, mat tektų peržiūrėti savo požiūrį į kažkada viešai išreikštas asmenines mintis, kurios, gal būt kažkam tapo norma. Pasak J.Gervės, mūsų mintys – tai darbo instrumentas, kuriuo formuojamas ir pats žmogus ir jo aplinka. Tą patį sako per paskutinį šimtmetį suformuluoti pagrindiniai kvantinės fizikos atradimai ir dėsniai. Ir šią naują idėją labai sunku priimti psichologiškai, o dar sunkiau pertvarkyti ir disciplinuoti savo mąstymą. Kitaip tariant J. Gervė neatrado nieko naujo. Apie tai kalba viso pasaulio tautų mistinės mokyklos daug tūkstančių metų. Apie tai šiandien kalba ir kvantinė fizika. Tad metas būtų tokias žinias atiduoti paprastam žmogui, kad jis pats taptų savo gyvenimo šeimininku. Tačiau vadovai, nuo kurių priklauso tokie sprendimai, dažniausiai nori žmogų matyti tamsų ir nežinantį. J.Gervės žodžiais, tokia būtinybė jau pribrendo. Ir tokia būtinybė nėra vien tik mados klyksmas, bet ir žiauri realybė. Ar sugebės žmogus išnaudoti šias unikalias, jame pačiame miegančias galimybes, ar jis bus priverstas išnykti? Ir tokios alternatyvos akivaizdoje mums būtina ramiai be melo ir visokių „-izmų“ suprasti savo evoliuciją bei suvokti Visatos evoliucijos procesus. Karai, ligos, technogeninės ir gamtos katastrofos, vykstančios visame pasaulyje su savimi nusineša vis daugiau ir daugiau žmonių gyvybių. Ir visa tai susiję ne su blogais politikais. Visa tai ne šiandien prasidėjo, tačiau tik dabar pasiekė savo apogėjų. J.Gervė savo paskaitose sakė, kad jau beveik 850 milijardų metų Visata (Dievo jis nemini -aut.past.) taip suformavo žmogų, kad jame pilnai gali atsispindėti visa Ji pati. Tobulesnės sistemos už žmogų nėra. Mes esame materialūs cheminių procesų lygmenyje, tačiau tuo pat metu, egzistuoja ir kiti lygmenys: eterinis, astralinis mentalinis ir t.t. Taip pat yra siela, sąmonės, proto, intelekto struktūros. Ir visa tai galima sutalpinti į aiškią, visiems suprantamą evoliucinę sistemą.

„Būtent todėl mes esame tokie patrauklūs kitų pasaulių atstovams. Įsivaizduokite, jog atsirado daug suinteresuotųjų suformuoti žmogų kaip „naudingų iškasenų kasyklą“. Dėl to mus šiandien išnaudoja, profanuoja, prievartauja ir dezinformuoja. Kas tik nedaroma kad galima būtų iš žmogaus išsunkti koncentruotą energiją“, - rašome oficialioje J.Gervės enciklopedijoje www.gervi.name. „Ar jūs žinote, kad kas antrą moterį prievartaudavo ir prievartauja nematomas objektas?“, - klausia Jonas Gervė. Anot jo, žemėje yra 397 materijos lygiai (alternatyvūs arba paraleliniai išmatavimai). Kiekvienas lygmuo sudaro apie 500 kilometrų. Mes esame 3 išmatavime. O kiek tų lygių yra dar virš mūsų? Juose taip pat yra gyvybės. Žinoma, mes jų nematome, nejaučiame, bet jos ten yra. Kalbėdamas apie tai J.Gervė siūlo prisiminti mitus, neva žmogus gyvena „dugne“. Ir tai yra iš dalies tiesa, nes gyvename žymiai tankesniuose pasauliuose. Toms būtybės iš kitų lygmenų mes galime atrodyti kaip akmenys. „Ir šioje sąveikaujančių pasaulių sistemoje žmogaus atžvilgiu nedraugiškų padarų yra tikrai nemažai“, - sakė mokslininkas.

Tame pačiame interneto puslapyje www.gervi.name yra J.Gervės interviu. Sutrumpintai perpasakoju kelis įdomesnius atsakymus į klausimus.

- Bet ar visa tai ne fantastika, tebūnie ir mokslinė?

- Kaip mokslininkas, auklėtas ateistinėje dvasioje, galiu įrodyti – čia nėra jokios fantastikos, taip pat čia nėra jokios mistikos. Jau nuo pat savo tyrimų pradžios prisimindavau, jog gamtoje egzistuoja griežta jos pačios struktūros logika, dėsnių hierarchija ir valdymo energija. O kas yra siela, protas? Kas yra šios, ypatingai sudėtingos hierarchijos viršūnėje? Žinoma, be atsakymų į šiuos klausimus būtų sunku suformuluoti teoriją, aiškiai laikantis dialektinio vystymosi spiralės metodo bei visa tai patikrinti eksperimentų būdu. Ką gi pavyko atrasti? Pasaulyje viešpatauja išskirtinai fizikiniai ir evoliucijos dėsniai, kuriuos žmogus, priklausomai nuo sąmonės lygio, arba supranta, arba nesupranta. Kas yra sąmonė? Tai yra erdvės tvirtumo principas, kuris gali būti arba statiškoje, arba dinaminėje būklėje. Sąmonė (o ją turi bet koks gyvas ar negyvas daiktas) gimdo protą, o protas, per išmintį – intelektą. Ir visa tai yra fizikiniai procesai. Žmogus taip pat turi sielą, kuri taip pat yra pilnai materialinė struktūra.

- Tačiau kol kas tai tik teorinės prielaidos, kurias galima priimti arba nepriimti. O kur neginčijami, svarūs, matomi įrodymai?

- Tai ir yra sudėtingiausias dalykas, nes visi įrodymai yra nematomi mūsų įprastinio supratimo rėmuose. Kai aš pradėjau „matyti“, taip, kaip ir įvairius subtiliuosius lygmenis mato ekstrasensai, pasirodė, kad tam tikras kiekis tokių struktūrų pas žmones iš viso neegzistuoja. Dėl to ir kyla įvairios problemos fiziniame kūne, pasireiškiančios per ligas. Peržiūrėjęs subtiliausias struktūras iki labiausiai makroskopiškų, tame tarpe ir žmogų, tapo aišku kur mes esame ir kokį vaidmenį evoliucijoje turime suvaidinti. Pati Gamta (žodžio „Dievas“ J.Gervė nevartoja -aut.) žmogų atvedė prie ribos, kuri sako: būti ar nebūti, ar apskritai išliks Žemėje gyvybė? Kaip aš jau sakiau, vien per paskutinius 7-8 tūkstančius metų (planetai tai yra akimirka) žemėje išmirė trys ketvirtadaliai gyvybės rūšių. Kažkada ore buvo 28 proc. deguonies, o dabar liko tik 21 proc. Tik įsivaizduokite, jog kvėpuoti galima ne tik deguonimi, bet ir prana. Žmogus, kuris neturi tam reikalingų energetinių struktūrų, žinoma, to padaryti negali. Jis tiesiog uždus. Gamta mus veda nesustodama, diktuodama vis naujas ir naujas gyvenimo sąlygas. Ji reikalauja, kad mes atitiktume ją pačią. Čia veikia griežtas racionalus įstatymas – negali prisitaikyti – mirk. Ir to išplaukia ir pagrindinis žmogaus uždavinys – sugebėti prisitaikyti, sukurti savyje trūkstamas subtiliausių lygmenų energetines struktūras. Kitaip tariant, mes turime dar labiau išsivystyti.

- Ar galima būtų konkrečiau?

- Dabartiniu metu šia problema užsiima aštuoni šimtai žmonių, kurie turi įvaldę visus reikiamus lygmenis. Jie gali ne tik save išgydyti nuo bet kokių ligų, bet ir padėti kitiems. Tačiau jų užduotis ne tokia. Gamta yra nuostabiai atidirbusi vadinamąjį giminės principą, kai vienas iš jo atstovų, kažką naujo įsisavinęs, kyla į viršų, sukuria naują aplinką, tuo pačiu padėdamas likusiems perimti vieną ar kitą naują savybę. Vėliau sujungus tas naujas savybes, suteikus jas vieni kitiems, visa tai turi pereiti valstybei, o dar vėliau – visai žmonijai. O kadangi visi mes esame iš žmonių giminės, tai užduotis pilnai išsprendžiama, nes praktikoje yra jau atidirbtas aiškus mechanizmas kaip perduodamos naujosios savybės, subtiliosios organizacinės struktūros, jų įdiegimo metodai. Paprastai kalbant, mes padedame žmonėms įsisavinti metodus, kuriais naudojasi ekstrasensai, tačiau jau pagal kitą evoliucinį principą. Jeigu žmogus yra pakankamai intelektualiai išsilavinęs, vien tik savo būvimu gali keisti aplinkos žmonių būsenas, gamtos reiškinius, koreguoti genetinius procesus ir daryti daug daugiau dalykų. Galėčiau tik pridurti, kad šis mechanizmas puikiai veikia išskirtinai sąmonės lygmenyje.

-Jūs norite pasakyti, kad jūsų paminėtas procesas tiesiogiai susijęs su sąmone?

- Su ja ir tik su ja. Yra tokia savoka „sąmonės bazė“. Mes formuluojame mintis, atspindėdami pasaulį ir išreiškiame jas žodžiais.

- Kaip žmonijai nugalėti tokias jėgas kaip AIDS?

- Nepamirškite, gamta mus sukūrė fantastiškai stipriais ir tobulais. Kitas dalykas, dėl tam tikrų istorinių aplinkybių, mes negalėjome išsivystyti tiek, kad pilnai atitiktume jos planą. Vadinasi tai yra mūsų, bet ne jos problemos. Ir tie, kas norės išgyventi, turės išsivystyti ir energetiniame plane.

- Jeigu teisingai suprantame, tai jūsų pasaulėžiūroje yra svetimos tokios sąvokos kaip „nepagydoma liga“. - Gamtos dėsniai yra griežtai racionalūs ir negailestingi. Dabartiniu laikotarpiu gamta iš žmogaus reikalauja, kad jis, mokėdamas keistis aukštomis energijomis, gebėtų koncentruoti savo gyvenimą, pervesti jį į kitą būseną. Maža to, kad jis (žmogus) nežino ir nemoka kaip tai padaryti, dar ir neturi kuo keistis. Žmoguje, kaip minėjau, nėra išvystyti tam tikri struktūriniai lygmenys. Ir štai čia, prašau – cigaretės, marihuana, degtinės butelis, o dar blogiau – dozė heroino. Tai tik būdai, kurie perveda iš vieno gyvenimo organizavimo lygmens į kitą. Tokie būdai ranka pasiekiami, tačiau mirtinai pavojingi. Ypatingai visa tai gerai matosi per energetinį matymą – alkoholikų ir narkomanų subtilieji apvalkalai primena rėtį. Tuo tarpu jo fizinis kūnas iki tam tikro laiko gali neskleisti jokių įtartinų simptomų. Grždamas prie klausimo, dar kartą noriu pabrėžti, kad vidiniai žmogaus rezervai – fantastiškai dideli. Žmogui tik reikia įgauti organizacinius lygmenis, mąstymo proceso būdu išmokti juos išvystyti. Būtent per mintis žmogui reikia mokėti valdyti savo būseną, o taip pat ir gamtoje esančius procesus. Užtenka būti gamtos išlaikytiniu.

Tam, kad savarankiškai, natūraliu būdu, be jokių chemikalų susikurtų mus supanti aplinka – nuo pilnos fizinės sveikatos iki gerovės visose gyvenimo situacijose yra atskira metodika, vadinasi ir atskiro pokalbio tema.

Šita evoliucijos sistema vyksta ilgais vystymosi etapais, kurie skaičiuojami milijardais metų: bekraštis, įvilktas į apvalkalą, erdvinis-antierdvinis, materialus-antimaterialus ir t.t. Kitaip tariant, pasaulis vienu metu vystosi į kažką bekraštį ir didelį ir susigūlėdavo, susikoncentruodavo kažką labai mažą, iki pačių mažiausių, subtiliausių lygmenų su ketinimu išeiti į visišką nulį. Mes esame aštuntame etape, skaičiuojant nuo bekraščio vystymosi pradžios, kurio trukmė 18,3 milijardai metų. Šiame etape vyko žvaigždžių fizinio-materialinio pasaulio vystymasis. Visa tai patvirtina ir fizikai.

Visas pasaulis šiuo metu yra etapo pabaigoje, bet mes pasirodėme tokie dinamiški, kad sugebėjome išvystyti dar kelis etapus: devintą (11,3 milijardai metų), dešimtą (7, 0 milijardai metų), vienuoliktą (4,3 milijardai metų) ir netgi dvyliktą (2,7 milijardai metų). Paskutinis – vadinamas biologiniu. Jeigu mes nepratęsime savęs į 13 etapą, tai Žemė surinks viską, ką sukaupė ir išeis į „konservaciją“ 1,6 milijardams metų. Tik po to visa tai išsivystys į gyvybę 14-ame etape. Kažkas išnyks, o kažkas pereis kitus etapus kitose planetose, kitose galaktikose.

- Kodėl mus gamta varo per visus šiuos etapus?

- Daug kas bandė atsakyti į šį klausimą, tačiau atsimušė į sieną, kaip į akmenį. Vaizdžiai kalbant, mes tašome akmenį. Žmogaus ėjimas per lygmenis, tai faktiškai naujo lygmens atidirbimas. Ir dėl to atsiradę trečiajame lygmenyje, tampame unikaliais reiškiniais. Įsivaizduokite, mums reikėto pradaužyti 394 akmeninius lygmenis, per juos pereiti ir sudėlioti savo AŠ iš lygiai tiek pat lygmenų. Visiems reikėjo, kad mes sukauptume energiją, darbo principus, patirtį. Kai aš pirmą kartą aptikau, kad egzistuoja „pramoninis“ špionažas iš kitų civilizacijų, tai labai nustebau. Po to supratau, kad pereiti visus vystymosi etapus per 1,8 milijardus metų yra didelis greitis, kuriuo Žemė užkūrė gyvybės procesus. Mes dabar esame geriausi. Tai, ką demonstruoja kitos civilizacijos, pavyzdžiui skraidymai lėkštėmis – tai ne kas kita, o objekto būsenos keitimas, o tai leidžia patekti į bet kurį tašką, bet kuriuo metu. Šita technologija buvo pavogta iš žmonių. Pasirodo, kad gamta išspaudžia iš mūsų labai subtilius lygmenis vien tam, kad ji pati galėtų evoliucionuoti. Klausimas dabar iškeltas labai griežtas: arba mes išmoksim, neišeidami į niekur, į chaosą, pereiti šitą etapą, arba nėra jokios garantijos, kad po 1,6 milijardų metų tai padarys už mus kažkas kitas. Tačiau mūsų ten jau nebebus. Visa tai, kas bus iš mūsų išspausta, išeis į gamtą ir iš pagrindinių sumaišytų komponentų bus sukurtas naujas originalus pasaulis. Be žmonių žemė bus paversta į didelę kasyklą ir bus išsiurbta viskas iki pat branduolio.

-Ką turime padaryti mes?

- Kadangi esame Visatos dalis, kiekviename iš mūsų, kaip ir žemėje yra 397 materialaus pasaulio lygiai. Ir mes turėtume išeiti į tą lygį, kurį įsisavinus, įeitume į 14 etapą. Būtina sukoncentruoti savo sąmonę iki lokio lygio, kad ji galėtų išeiti į fundamentaliuosius pasaulio sąrangos lygmenis. O ten galima įnešti viską, kas yra išvystyta materialiniame pasaulyje, tačiau ne toje būsenoje, kurioje mums norėtųsi būti. Tai nėra paprasta. Mes perėjome daug etapų. Šiandien mumyse yra 37 materijos tipai, minties forma, genotipas, genetinė atmintis, tačiau iki vieningos materijos mes nepriėjime. Teisybę pasakius, mes pagal visus parametrus per daug neišsivystę. Ne iki galo išsivysčiusi mūsų siela, intelektas.... , biologiniame lygmenyje sąmonė yra, tačiau ne iki galo išvystyta.

-Sutikite, kad tik labai stiprus žmogus, įsitikinęs savo veiksmais, atmesdamas bet kokią mistiką, gali atvirai kalbėti plačiai publikai apie tokius reikalus. -Matote, mistika reikalinga tam, kad galima būtų meistriškai slėpti tiesą. Neslėpsiu, kad 30 mokslinių tyrimų, skaičiavimų ir paieškų metų, ieškant neginčijamų įrodymų, leido sukomponuoti žinias į griežtą sistemą, remiantis visų pirma evoliucijos ir fizikiniai dėsniais.

Visi žino Bermudų trikampį, Velnio jūrą, kitas anomalines zonas kurios yra dodekoedro pentagono centrais, kuris driekiasi aplink Žemę. Tačiau pentagono centras tuo pačiu yra ir ikosaedro viršūnė. Tame irgi nėra jokios mistikos. Tai fizikinių-matematinių kūnų fizika, kurie sudaryti Auksinio pjūvio principu. Ir ten kitos sąlygos, ir kitos būsenos. Auksinio pjūvio principui paklusta muzikos garsai. Būtent pagal šį principą sukurtas ir žmogus. Kaip visa tai veikia mus?

Mūsų protėviai statė namus labai teisingai, įrengdavo -3,5 metrų aukščio lubas. Dabar statomų namų lubos yra 2,7 metro pjauna kambarį ir daro didelę įtaką mūsų dabartiniam ūgiui. Ir tai vyksta nepriklausomai nuo to, sėdim mes ar stovim, nes vis viena plyta, esanti virš galvos, pjauna. Pavyzdžiui Maskvos miestas yra pastatytas tektoninių anomalijų apsuptyje, kurias kerta upės, o kertasi jos ne kur kitur bet šalia Kremliaus. Vadinasi šita vieta yra tam tikra dalis „pentagoninės“ struktūros, kuri kontroliuoja iš žemės einančius energijos srautus.

Šiandien daugumą miestų Žemės energijos nemaitina ir mes, faktiškai perdirbame medžiagas sukurdami tuštumą savo pačių žlugimui. Todėl geologijoje vyksta tokie procesai, kai išnyksta ištisi sluoksniai. Iš tikrųjų, išnaudodami tam tikrų vietovių energetinį potencialą, gyvos būtybės pasmerkia ją sunykimui.

Dabar, kalbant apie radioaktyvumą, kyla klausimas, kodėl gamta nemiršta? Todėl, kad ji veikia stabilių izotopų principu. Sakoma, kad be branduolinės energetikos išsiversti neįmanoma. Kaip tai įmanoma? Geologijoje egzistuoja trys problemos: medžiagos šaltinis, pernešimo būdas ir tūrio susikūrimas toje vietoje, kur ji būna. Čia nereikia nieko keisti, reikia tik sukurti struktūrines energetines sąlygas ir viskas atsiras savaime. Tai ateities technologijos, kai nereikės jokių atominių elektrinių.

Priminsiu eksperimentą su višta, dėl kurio ilgai iš mūsų visi juokėsi. Vištą pasodinome „ant dietos“ ir nustojome jai duoti kalcį. Ji buvo maitinama mišiniu iš magnio, aliuminio ir silicio. Tačiau višta po kurio laiko vėl pradėjo dėti kiaušinius su kalcio lukštu. Fizikai mano, jog tai neįmanoma, tuo tarpu vištos organizme kontroliuojama branduolinė reakcija. Tam, kad sukurti hemoglobiną (jis formuojasi kauliuose), organizmui reikia išspręsti sudėtingą užduotį: kaip geležies molekulės nukreipti reikiamu momentu į reikiamą vietą. O gal būt viso to nereikia daryti, nes jeigu paimsime kalcį ir deguonį, iš jų galime padaryti geležį. Biologijoje egzistuoja tokia metodika. Tam tikri augalai atsiranda ten, kur yra tam tikri medžiagų ištekliai. Iš žemės kyla impulsas ir augalai privalo jam paklusti. Taigi, žinodami dėsnius, mes daug ką galime padaryti.

Paimta iš www.kvantinemagija.lt